Ar žinai kaip Tave myliu?

ar galima mylėti kažką taip stipriai stipriai, taip stipriai, kad nemokėti pasakyti žodžiais? Galima. Išties... Aš - myliu. O Jūs?

aš Jį taip myliu, kad nusprendžiau jam sukurti jo Rudį :)

Paskaitykite šią nuostabią McBratney Sam pasaką, ir galbūt jei dar nemylite... pamilsite ;)

Mažasis Rudis eidamas miegoti įsikibo Didžiajam Rudžiui į jo ilgas ausis. Mažyliui labai rūpėjo, kad Didysis Rudis jį girdėtų.
- Ar žinai, kaip aš tave myliu?- paklausė jis.
- Ak, turbūt ne...- susimąstė Didysis Rudis.
- Va taip!- Mažasis Rudis plačiai išsketė letenėles į šonus. Dičkio letenos buvo daug ilgesnės.
- O aš atve myliu štai kaip!- tarė jis išdidžiai.
Hm, nieko sau...- pamenė Mažasis Rudis.
- Aš myliu tave tiek, kiek siekia mano letenėlės!- tarė mažylis.
- O aš tave myliu tiek, kiek siekia mano letenos!- atšovė Didysis Rudis.
- Tai bent!- iš nuostabos nustėro Mažasis Rudis.- O kad aš turėčiau tokias ilgas letenas!
Bet Mažasis Rudis buvo ne iš kelmo spirtas: jis atsistojo ant galvos ir užpakalinėm letenėlėm įsirėmė į medį.
- Aš tave myliu iki pirštų galiukų!- tarė jis.
- O aš tave myliu iki tavo pirštų galiukų!- ir švystelėjo mažylį aukštyn Didysis Rudis.
- Aš tave myliu tiek, kiek galiu iššokti aukštyn!- nusijuokė Mažasis Rudis ir kad ims šokinėti...
- O aš tave myliu tiek, kiek aš galiu iššokti aukštyn!- nenusileido Didysis Rudis ir pašoko taip aukštai, jog net brūkštelėjo ausis per medžio šakas.

- Kaip aukštai!- stebėjosi mažylis.- Ir aš norėčiau taip šokinėti...
- Aš tave myliu per visą takelį iki pat upės!- sušuko Mažasis Rudis.
- O aš tave myliu per visą upę iki anapus kalnų!- tarė Didysis Rudis.
Oho ištiesų toli...- pamanė Mažasis Rudis. Tačiau jis taip norėjo miego, kad jau neįstengė galvoti. Pažvelgė pro dygliuotus krūmus į beribę tamsę naktį. Už dangų tikrai nieko nėra toliau...
- Aš tave myliu iki mėnulio!- atsiduso jis ir užmigo.
- O, tai labai toli!- nustebo Didysis Rudis.- Labai labai toli...
Didysis Rudis paguldė mažyli į lapų patalą ir, palinkėjo saldžių sapnų, švelniai pakštelėjo į nosytę, paskui pats įsitaisė greta, nusišypsojo ir sušnibždėjo:
- Aš tave myliu iki pat Mėnulio- IR ATGAL...

Rudis tituluotas - Pudros - nuoširdžiausio meškiuko ar jo draugo nominacijoje ir Zemugnes kaip lietuviškas kalėdinis žaisliukas.
štai kaip Zemugnė apibūdino Rudį - 
"Nepamenu, kuri dar pačioje konkurso pradžioje paklausė, koks būtų lietuviškas kalėdinis žaisliukas. <...> vieną dieną pagalvojau, kad norėčiau prizą skirti lietuviškiausiam gyvūnėliui. Kai peržiūrėjau visas konkursui pateiktas nuotraukas, nugalėtojas buvo labai aiškus. Be abejo, siuvėjas Juzė iš Pajūrio, klajojantis po Lietuvą, oi, atsiprašau, Rudis. Toks paprastas vilnonis (kiek įžiūriu) meškutis, akis pasiskolinęs iš seno švarko, truputį palopytas, nes nuo daugybės žaidimų ir mylavimų neatlaikė. Ir ta nosytė tokia neišdailinta, paprasta. Vienu žodžiu, toksai pagyvenęs kaime, sukurtas iš to, kas liko namuose, ne tam, kad stovėtų ant lentynos, bet kad vaikai su juo žaistų (et jei taip ir nėra, šis meškutis primena tokį)."
Gruodžio 18 d. Dėkoju *)